Etnografiniai regionai Lietuvoje

            Regioniniai Lietuvos kultūros skirtumai atspindi sudėtingą valstybės istoriją: jau nuo XIII a. dabartinėje šalies teritorijoje yra istoriškai susiformavusios penkios etnografinės sritys, arba regionai. Šiuo metu, vis dar vykstant karštoms diskusijoms dėl naujo Lietuvos Respublikos administracinio ūkinio suskirstymo, Etninės kultūros globos taryba Lietuvoje siūlo skirti 5 etnokultūrinius regionus: Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos. Kai kuriuos šių regionų dar siūloma skaidyti į paregionius (pvz., Žemaitijos regioną – į Pietų ir Šiaurės Žemaitijos paregionius). Atskiros etnografinės sritys skiriasi viena nuo kitos vietos gyventojų šnektos ypatybėmis, vyraujančiomis šventėmis, gyvenamojo namo tipu ir vidaus suplanavimu, aprangos ypatumais ir kitokiais materialinės bei dvasinės kultūros savitumais.

   

     Dzūkija, kitaip Dainava, Pietų Aukštaitija – vienas iš 5 (etninės) Lietuvos etnokultūrinių regionų. Lietuvos Respublikai priklausančios Dzūkijos dalies autochtonai yra vad. dzūkai, kalbantys daugiausia lietuvių kalbos aukštaičių tarmės pietų aukštaičių, arba vad. „vakarinių dzūkų“/„dzūkų trakiškių“ patarme. Pietinė, priklausanti Baltarusijai ir Lenkijai Dzūkijos dalis XIX-XX a. buvo iš esmės polonizuota, todėl daugumą jos gyventojų sudaro lenkai irbaltarusiai.

Regiono vardas ir samprata

Anot kalbininkų, Dzūkijos vardas kilo iš kt. etnokultūrinių regionų lietuvių viso pietrytinio etnolingvistinės Lietuvos pakraščio (=XX a. 3-7 dešimtmečių lietuvių tarmių kartoschemų „dzūkų tarmės“ arealo) gyventojams XVIII ar XIX a. duotos pravardės, pašiepiančios vietos šnektoms itin būdingą dzūkavimoreiškinį; literatūroje terminas Dzūkija vartojamas nuo XIX a., o pačių dzūkų kalboje (kaip dzūkų savivardis) – tik nuo XX a.

Lietuvoje Dzūkijos etnokultūrinis regionas dažnai įvardijamas ir „istorizuotu“ (rašytojo Vinco Krėvės kūrinių išpopuliarintu) Dainavos terminu, – nepaisant to, kad XIII-XVI a. istorijos šaltiniai liudija pastarąjį terminą viduramžių lietuviams tereiškus jotvingių kraštą, o archeologijos, toponimikos, etnografijos ir kt. mokslinių disciplinų duomenys rodo, kad nuo VI-VII a. šios genties atstovų gyventa tik dab. (lingvistinės) Dzūkijos pietvakariuose, t. y. Seinų, Lazdijų, Druskininkų ir iš dalies Merkinės bei Marcinkonių apylinkėse.

Dabar Dzūkija dažniausiai suvokiama kaip pietų aukštaičių patarmės arealas, t. y. kaip buv. Trakų kunigaikštystės (siaurąja prasme, t. y. be Gardino ir Žemaičių kunigaikštysčių), kurią tikriausiai jau XIII a. ribojo Nemuno, Neries, Vokės bei Merkio slėniai, ir buv. Gardino kunigaikštystės šiaurinės dalies teritorija; kita vertus pastaruoju metu bandoma gaivinti ir senąją dialektologinę, t. y. nuo Seinų iki Daugpilio besidriekiančios [1] „Dzūkijos“ sampratą.

Dzūkijos teritorija]

Istorinė (gyvavusi iki XIX a. vidurio) Dzūkija apima Varėnos rajoną, Alytaus rajoną, Alytaus savivaldybę, beveik visą Kaišiadorių rajoną, rytinę Prienų rajono dalį, Trakų rajoną, vakarinę Šalčininkų rajono dalį, Lazdijų rajoną, Elektrėnų savivaldybę, taip pat dalį dab. Lenkijos Palenkės vaivadijos (bet ne Suvalkai 1, Seinai, Punskas) ir dalį dab. Baltarusijos Gardino srities (Gardinas, Ščiutinas,Rodūnia, Lyda ir kt.). Rytuose ir šiaurės rytuose Dzūkija ribojasi su (Rytų) Aukštaitija, vakaruose – su Suvalkija.

Dzūkijos gamta

Didžiąją Dzūkijos dalį užima miškai (Gudų giria ir. kt.),– todėl rečiausiai gyvenamose krašto dalyse gyventojų tankumas yra mažesnis nei 10 žm./km². Be didžiulių miškų, regione dar yra didžiausia Lietuvos Respublikos teritorijoje pelkė – Čepkelių raistas. Didžiausios Dzūkijos upės yra Nemunas, Neris, Merkys, Juodoji Ančia, Ūla, Katra, Ditva ir Strėva.

Aukštaitija – du iš 5 (etninės) Lietuvos etnokultūrinių regionų (mezoregionų), t. y. Rytų Aukštaitija ir vad. Vakarų Aukštaitija (pirmojo administracinį kultūrinį centrą šiuo metu siūloma formuoti Utenoje, o antrojo – Panevėžyje)^[1]. Ši „dialektologinė“ Aukštaitija, arba Aukštaitija plačiąja prasme itin turtinga tarmių, tradicinių papročių, tradicinės architektūros, gyvensenos ir kt. istorinio etnokultūrinio paveldo įvairove. Joje iš dalies išlikęs kai kurių sen. baltųetninių darinių (Dainavos, Sėlos, Žemgalos ir kt.) etnokultūrinis palikimas.

Taip pat tai yra istorinė etnografinė ir kartu etninės Lietuvos subetninė sritis (iš esmės tapati Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo Lietuvoje išskirtam Rytų Lietuvos (planavimo) makroregionui^[2], t. y. vad. rytų ir pietų aukštaičių tarmių arealui).

Istorija

Aukštaičių vardas (Ousteyten) pirmąkart paminėtas 1323 metų spalio 2 d. Gedimino taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos bei Estijos ponais, vyskupais, danų karaliaus vietininku Estijoje (danai valdė šiaurės Estiją 1219-1346 m.) ir Rygos miestiečių atstovais.

„Aukštaičių“ sąvoka

Šiuolaikiniame moksle griežtai determinuota aukštaičių, kaip lietuvių etnokultūrinės ar etnografinės grupės, samprata dar nėra nusistovėjusi. „Aukštaičių“ terminas vartotas ir geografine reikšme, kaip krašto pavadinimas („Aukštaitijos“ sinonimas). Dalis lietuvių humanitarų (archeologo Adolfo Tautavičiaus sekėjai) kalba apie karinės demokratijos laikotarpiu Vidurio Lietuvos lygumoje esą gyvenusią „aukštaičių gentį“, tačiau pastaruoju metu vis daugiau istorikų ir archeologų „Tautavičiaus aukštaičius“, t. y. Rytų Lietuvoje gyvenusių „pralietuvių“ (Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų) IV-VI a. sulietuvintą Vidurio Lietuvos baltų etnosą ir jo pagrindu susiformavusį subetnosą (Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros nešėjus) siūlo laikyti „pražemaičiais“ bei „protožemaičiais“.

Istorinė Aukštaitija

Iki XVIII a. pab. istorinė Aukštaitija, arba „Tikroji Lietuva“ (Lietuvoje senoji etnolingvistinė Aukštaitija taip vadinta nuo ~1566 m.), buvo viena iš 4 pagrindinių LDK etnokultūrinių dalių (greta Žemaičių, Rusios ir Volynės,– 1569 m. iš pastarosios Lietuvai liko tik Polesė). VI-XII a. ši etnokultūrinė sritis (vieno iš 2 nuo V a. egzistavusių lietuvių subetnosų gyvenamas arealas) beveik sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paminklų paplitimo teritorija; tuo tarpu XIII-XIX a. istorinė Aukštaitija (vieno iš 3 nuo XII ir XIII a. sandūros egzistavusių lietuvių subetnosų gyvenamas arealas) apėmė jau ne tik visą buvusį minėtos kultūros arealą, bet ir keletą nemažų šiaurėje, pietryčiuose, pietuose bei pietvakariuose įgytų teritorinių „aneksų“, t. y. lietuvių IX-XVII a. kolonizuotas ir bent iš dalies asimiliuotas dab. Alukštos, Daugpilio, Rezeknės, Minsko, Naugarduko, Slanimo, Gardino, Suvalkų ir kt. apylinkes.

Iki XIX a. II pusės dab. Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūriniai regionai bei dabartinėse Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje atsidūrusios šių regionų dalys (įskaitant Gervėčių, Apso, Pelesos, Punsko ir kt. iki šiol nenutautusias lietuviškas apylinkes) sudarė vieną nedalomą etnokultūrinį vienetą (iki XVI ar XVII a. patys senojo Aukštaičių krašto gyventojai šiaurinėje jo dalyje dar išskirdavo vad. „Užnerio Lietuvą“).

Kurį laiką (bent iki XIII a. pab.) visa ar beveik visa senoji etnokultūrinė Aukštaitija galėjo sudaryti atskirą LDK administracinį vienetą – vad. Vilniaus, arbaLietuvos kunigaikštystę, kurios centras (Vilnius; iki XIII a. vidurio (?) – tikriausiai Kernavė) kartu buvo ir visos LDK sostinė. Ši „politinė“ Aukštaitija pirmą kartą paminėta Petro Dusburgiečio apie 1326 m. rašytoje Prūsijos žemės kronikoje, pasakojant apie 1294–1300 m. įvykius; tuoj į rytus nuo Nevėžio (?) esanti LDK dalis (tiksliau, ano meto lietuviams švento Romainių (?) kaimo apylinkės) šioje kronikoje įvardyta kaip Austechia, terra regis Lethowie(„Aukštaitija, Lietuvos karaliaus žemė“). 1322 m., Gedimino taikos sutartyje su Livonijos ordinu, "terra Eustoythen"minima šalia kitų kunigaikščio žemių, įtrauktų į sutartį.

Lietuvos kunigaikštystės šiaurvakarinė administracinė riba iš pradžių tikriausiai ėjo Šventosios upe ir Neries žemupiu (t. y. sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros vakarine riba), o nuo Algirdo laikų (?) – šiek tiek vakariau Šventosios žemupio bei vidurupio (taip manyti leidžia 1413 m. buv. Trakų kunigaikštystės pagrindu sudarytos Trakų vaivadijos teritorijos konfigūracija); Lietuvos kunigaikštystės pietvakarinė administracinė riba greičiausiai nuo XIII a. pab. buvo Neries tėkmė tarp Šventosios ir Vokės įtakų, Vokės upė ir dabartinius pietų bei rytų aukštaičių dialektologinius arealus skirianti linija (tikėtina, kad pirminė, t. y. dar siekusi Nemuno vidurupį Lietuvos kunigaikštystė į mažesnę Lietuvos ir naują Trakų kunigaikštystes buvo padalyta Vytenio valdymo pradžioje, tada LDK submonarchui Gediminui įsikūrus naujai pastatytoje Senųjų Trakų pilyje).

Kalba

Ryšys su lietuvių kalba

Lietuvių kalba nuo pat lietuvių etnoso (arba „didžiosios genties“) susiformavimo (V-VI a.) buvo nevienalytė,– vienokia tarme turėjo kalbėti Vidurio Lietuvos lietuviai (A. Tautavičiaus ir jo sekėjų laikomi „aukštaičių gentimi“), kitokia – Rytų Lietuvos gyventojai; pirmųjų tarmė iki pat XIX ir XX a. sąvartos pačių lietuvių vadinta „žemaičių kalba“, o antrųjų – tiesiog „lietuvių (tarm. lietuvinykų) kalba“. XV a. Vilniuje ir artimiausiose jo apylinkėse skambėjusių šios tarmės šnektų pagrindu susiformavo pirmoji žinoma LDK lietuvių bendrinė šnekamoji kalba; maždaug iki XVIII ir XIX a. sandūros ši lietuviškoji bendrakalbė (greta XVI-XVII a. susiformavusio šnekamosios lenkų kalbos „lietuviškojo“ varianto) buvo visų lietuviakalbių LDK didikų ir bajorų tarpusavio susižinojimo kalba (iki 1506(?) m. ją mokėjo bei viešai vartojo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, o Vilniaus mieste ši šnekamoji bendrakalbė „oficialios“ vietos lietuvių tarpusavio susižinojimo kalbos funkcijas atliko iki pat 1945-1947 m., t. y. iki pirmosios Vilniaus ir Vilniaus krašto senbuvių repatriacijos į Lenkiją).

XVI-XVIII a. leidžiant lietuviškas knygas visoje senojoje Aukštaitijoje („Lietuvoje“ siaurąja prasme) vartotas savitas lietuvių rašto kalbos variantas, susiformavęs Vilniaus-Trakų apylinkių šnektų pagrindu; visų tuometinių lietuvių jis vadintas tiesiog „lietuvių kalba“ (plg., iki XIX a. rytiniai lietuviai dabartinius Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūrinius regionus suvokė vien kaip „Lietuvą“).

Nuo XVIII a. pradžios, tuomet vad. „žemaičių kalbos“, arba „kėdainiškių tarmės“, pagrindu susiformavus pirmajai bendrinei lietuvių raštų kalbai (absorbavusiai ir dalį „lietuvių kalbos“ bruožų), aukštaitiškoji „lietuvių kalba“ lietuvių rašytojų beveik nebevartota.

Aukštaičių tarmės

Dabartinė („dialektologinė etnografinė“) aukštaičių, kaip tiek Šiaurės Rytų, tiek Vidurio Lietuvos lietuvių, samprata ėmė įsigalėti tik apie XX a. pradžią, šiek tiek anksčiau vokiečių kalbininkui Augustui Šleicheriui (August Schleicher) pasiūlius naują lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos schemą, pagal kurią lietuvių kalboje skiriamos jau nebe trys („rytiečių“, „viduriečių“ ir „vakariečių“, arba „kuršiuojanti“), o tik dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. [1] Kitaip sakant, tiek vad. vakarų aukštaičių tarmės arealas, tiek visas panevėžiškių šnektos (XIX a. kalbininkų priskirtos rytų aukštaičių patarmei) arealas „aukštaitiškais“ imti laikyti tik apie XX a. pradžią.

A. Šleicherio pasiūlytoji lietuvių kalbos dialektologinio skirstymo schema, šiek tiek pakoreguota lietuvių dialektologų, kone visuotinai pripažįstama ir mūsų dienomis); pažymėtina, kad „šleicheriškai“ suvokiama aukštaičių tarme kalba ne tik visi vad. etnografiniai aukštaičiai, bet ir visi etnografiniai dzūkai (dialektologiniai pietų aukštaičiai, arba „dzūkai trakiškiai“) bei etnografiniaisuvalkiečiai.

Senųjų (istorinių) aukštaičių (LDK XVI-XVIII a. dokumentuose vadintų tiesiog „lietuviais“) palikuonys dabar kalba dviejomis tarmėmis: gyvenantys buv. Vilniaus vaivadijos teritorijoje – vad. rytų aukštaičių patarme, o gyvenantys buv. Trakų vaivadijos teritorijoje – vad. pietų aukštaičių patarme. Z. Zinkevičiaus manymu, šiomis dviejomis tarmėmis dab. rytinių lietuvių protėviai kalbėjo jau ankstyvosios LDK laikotarpiu.

Suvalkija – Lietuvos etnokultūrinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės aps. Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno aps. Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis). XIX a. pab. vakarinėje Suvalkijos dalyje vartojamų vad. kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba.

Istorija[

Iki viduramžių pabaigos Suvalkijoje gyventa trijų baltiškų etnosų: panemuniais – žemaičių ir lietuvių, o vakarinėje krašto dalyje (Vilkaviškio r. ir gretimoje Šakių r. dalyje) – nadruvių kilties prūsų (nuo XX a. I pusės dauguma lietuvių dab. Suvalkiją tapatina su Sūduva, tačiau šią populiariąją Suvalkijos „jotvingiškumo“ koncepciją visiškai paneigė XX a. pab. archeologiniai atradimai).

Pirmaisiais lietuvių kovų su kryžiuočiais dešimtmečiais kraštas iš dalies virto dykra; pagal Melno taikos sutartį (1422 m.) LDK sugrįžusią Užnemunę greitai rekolonizavo sulietuvėję karo pabėgėlių nadruvių palikuoniai bei kt. lietuvių naujakuriai. Šie persikėlėliai (daugiausia išeiviai iš būsimų Kauno, Raseinių ir Trakų pavietų teritorijos) atsinešė naujus gyvensenos įgūdžius bei papročius, tačiau suvalkiečių (ypač vad. kapsų ir zanavykų) etnografinės grupės susiformavimui didelės įtakos turėjo ir nadruvių substratas.

Suvalkija – savito likimo žemė. Nuo 1795 m. iki XIX a. pab. (iš dalies ir kelis vėlesnius dešimtmečius) jos ūkinė visuomeninė raida vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos. Anksčiausiai Lietuvoje (XIX a. pradžioje) panaikinta baudžiava ir vėlesnės žemės reformos suteikė valstiečiams asmens laisvę; dėl geresnių ekonominių ir kultūrinių sąlygų čia anksčiau nei kitur Lietuvoje atsirado iš valstiečių kilusi tautinė lietuvių inteligentija.

„Suvalkija“ Lietuvos Užnemunė (be dabartinio Lazdijų r.) imta vadinti po 1867 m., t. y. po vad. (kongresinės) Lenkijos karalystės Augustavo gubernijos (egzistavo 1815–1867 m., iki 1837 m. vadinta Augustavo vaivadija) šiaurinių apskričių pertvarkymo į naują Suvalkų guberniją (egzistavo iki 1917 m.). Ją sudarė 7 apskritys: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Vladislavovo (Naumiesčio). Apie XIX a. pradžią visos 7 išvardytos apskritys dar buvo etniškai lietuviškos, tačiau iki XIX a. pab. beveik visi Augustavo ir Suvalkų aps. lietuviai sulenkėjo; po 1919–1920 m. Lietuvos ir Lenkijos ginkluoto konflikto šios apskritys (kaip ir dalis buv. Seinų aps.) atiteko Lenkijai.

Žemaitija (anksčiau tiesiog Žemaičiai) yra vienas iš Lietuvos etnokultūrinių regionų, taip pat geografinis ir istorinis regionas (ist. vok. Samaiten, lot.Samogitia). Pirmas paminėjimas – 1219 m., kur minimi du žemaičių kunigaikščiai dalyvavę taikos sudaryme tarp Lietuvos ir Volynės-Galicijos kunigaikštysčių 1215 m.
Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniaiVarniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai.
Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiausliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.
1441 m. Žemaitija tapo autonomiška LDK sudėtyje. Tais pačiais metais Žemaitijai buvo suteiktas oficialus Kunigaikštystės statusas ir ji buvo įtraukta įLDK, o vėliau ir į ATR valdovų titulus.