TURIZMO KLASIFIKAVIMAS
TURIZMO KLASIFIKAVIMAS
Kad būtų galima lengviau operuoti turizmo srities informacija, kelionės klasifikuojamos ir skirstomos į rūšis. Klasifikuojama ar skirstoma į rūšis pagal kriterijus. Šiuo metu dažniausi šie kriterijai:
• Kelionės tikslas.
• Turistų skaičius.
• Kelionės trukmė.
• Metų laikai.
• Keliavimo būdas.
• Teritorija (kai kurioms šalims).
• Renginių specializacija (konferencijos, seminarai, šventės).
Klasifikavimas pagal kelionės tikslą. Ilgą laiką turizmas buvo klasifikuojami pagal motyvacinius faktorius, kurie nurodo dominuojantį motyvą, paskatinusį turi tą leistis į kelionę. Šitaip klasifikuojant turisto motyvas keliauti tampa esminiu išeities tašku.
Pagal šį kriterijų turizmas skirstomas į šešias rūšis:
• Verslo turizmas.
• Profesinis turizmas.
• Laisvalaikio ir pramogų turizmas.
• Pažintinis kultūrinis turizmas.
• Sportinis turizmas.
• Kaimo turizmas.
• Gydomasis turizmas.
Verslo turizmas - kelionės verslo reikalais ir susijusios su komerciniu turizmu. Verslo turizmas plėtojasi tokiu spartumu, kokiu plėtojasi verslas. Verslo kelionių metu lankomasi objektuose, kurie susiję su verslo aplinka - derybomis, realizavimo kanalų paieškomis, tiekėjų ar prekybos objektų paieškomis ir pan. Verslo turistams viešbučiuose siūlomi biuro kambariai, kuriuose yra kompiuterių įranga, internetas; kitos ryšių priemonės. Stambiojo ir vidutiniojo verslo klasės turistai kelia palyginti aukštus reikalavimus aptarnavimui ir pasiruošę mokėti už paslaugas.
Gyvuoja ir kitas verslo turizmo porūšis, kuris būdingesnis Rytų Europos šalims: Tai vadinamasis „šaudyklinis turizmas" (Kirilov, Volkovą, 1996), kai smulkieji verslininkai keliauja į užsienio šalis ar kitus šalies regionus pirkti ar parduoti prekių partijos.
Profesinis turizmas - kelionės profesiniais interesais. Jos šiek tiek panašios į verslo keliones, nes susijusios su profesinių klausimų sprendimu. Architektų, mokytojų ar inžinierių kelionės pas profesinius partnerius pasikeisti patirtimi, aptarti ir spręsti problemas - tai profesinio turizmo pavyzdžiai.
Verslo turizmas ir profesinis turizmas dažnai pateikiami kaip viena turizmo rūšis -dalykinis turizmas.
Laisvalaikio ir pramogų turizmas. Ši turizmo rūšis jungia turistų keliones, susijusias su laisvalaikio pomėgiais ir noru pramogauti. Laisvalaikio ir pramogų turizmo pagrindas yra atrakcijų verslas. Tai įstaigų, kurių tikslas — pasiūlyti lankytojams patrauklią laisvalaikio veiklą, visuma. Šiuolaikinis pramogų turizmas neįmanomas be pramogų verslo - lošimo namų, naktinių klubų, varjetė ir kitų įstaigų, siūlančių įrenginius, renginius ir reginius, bei tenkinančių lankytojų pramogavimo poreikius.
Šiai turizmo rūšiai priskiriamos pirkimo kelionės. Tai viena iš laisvalaikio pomėgių rūšių, gana populiari vartotojiškoje visuomenėje.
Pažintinis kultūrinis turizmas. Šios turizmo rūšies pavadinimas rodo, kad dominuojantis turistų interesas kelionėje yra kultūros plačiąja prasme pažinimas. Tai gali būti savos šalies kultūra, gali būti svečios šalies gyventojų gyvenimo būdas. Kultūros ir meno įstaigų lankymas, susipažinimas su įvairių formų kultūros raiška yra šią rūšį pasirinkusių keliautojų tikslas.
Sportinis turizmas - tai kelionės, kurių metu dalyvaujama sporto veikloje arba ji stebima. Sporto turizmas savo ruožtu dar gali būti skirstomas pagal atskiras sporto rūšis, pagal sezonines sporto rūšis, pagal varžybų mastą ir kitokius rodiklius. Sportinis turizmas, susijęs su dalyvavimu kokioje nors sporto veikloje, turi nemažą rizikos elementą dėl galimų turistų traumų.
Kaimo turizmas - tai keliavimas į kaimo teritoriją ir apsigyvenimas kaimo sodyboje norint pailsėti ar pažinti kaimo gyvenimo būdą. Specialistai atskiria kaimo turizmą nuo turizmo kaime, motyvuodami skirtingu kelionės tikslu. Turizmas kaime- tai kita turizmo rūšis (skirstymas pagal teritoriją, kai apsistojamą kaimo viešbutyje ar kitokioje apgyvendinimo įstaigose, norint pakeisti aplinką ar tiesiog „pabūti kitur", nesiejant šių tikslų būtent su kaimo specifika). Ryškus kaimo turizmo porūšis yra agrarinis turizmas, kurio metu turistas ne tik gyvena kaimo sodyboje, bet ir užsiima ūkine veikla joje.
Gydomasis turizmas. Jo tikslas - pasigydyti ar sustiprinti sveikatą. Šiuo tikslu keliaujama į sanatorijas, gydyklas, kurortus. Gydomasis turizmas dažniausiai organizuojamas į tokias gamtos vietas, kuriose yra natūralūs gydomieji ištekliai - karštieji šaltiniai, gydomasis purvas, mineralinis vanduo, druskos kambariai ir pan.
Pagal turistų skaičių kelionės skirstomos į individualias, grupines ir masine Individualus turizmas - kai turistai keliauja individualiai, patys susidaro savo kelionės maršrutus arba užsisako kelionių agentūrose individualias keliones. Grupinis turizmas - tai kelionės grupe. Kelionių agentūroje renkama grupė keliauti į vieną kitą šalį, arba gali savarankiškai susidaryti grupė ir keliauti visiems tinkančiu maršrutu. Analizuojant grupinį turizmą dažniausiai jis siejamas su transporto rūšimi kelionės autobusu, „čarteriniai" reisai ir pan. Masinis turizmas - tai sąvoka, kur gali būti įvardijamas keliavimas į sporto čempionatus ar olimpiadą, piligrimystė, dalyvavimas masiniuose renginiuose. Masinio turizmo sąvoka taip pat apibūdinimas šiuolaikinio turizmo pasaulinio masto reiškinys, kai turistai keliauja po daugelį šalių įvairiais tikslais.
Pagal kelionės trukmę turizmas skirstomas į trumpalaiki, vidutinės trukmės i ilgalaikį. Trumpalaikės kelionės trunka nuo 2 iki 4 dienų, joms priskiriamos ir savaitgalio kelionės. Vidutinių kelionių trukmė nuo 5 dienų iki mėnesio. Mėnesio: ilgesnės trukmės kelionės turėtų būti vadinamos ilgalaikėmis.
Pagal metų laikus kelionės skirstomos į sezonines ir nesezonines. Sezoniškumas - svarbus rodiklis turizmo versle, reiškiantis nevienodus turistų srautus įvairiais metų laikais. Tie patys maršrutai gali būti populiarūs vienu metų laiku (keliavimas į kurortus, keliavimas slidinėti) ir nepopuliarūs kitu metų laiku.
Keliavimo būdą lemia pasirinktos keliauti transporto priemonės tipas. Turizmo terminologijoje vartojamos sąvokos „autobusinė“ kelionė, kelionė privačia transportopriemone, kelionė išnuomota transporto priemone, „čarterinė" kelionė (pavyzdžiui, užsakant lėktuvą grupės skrydžiui į konkrečią vietovę ir atgal). Taip pat plačiai vartojami pėsčiųjųkeliavimo, keliavimo dviračiu ir kitokie pavadinimai Pasirinktas transporto tipas lemia maršrutą, paslaugų kainas, kelionės trukmę. Vis šie rodikliai svarbūs abiem pusėms - tiek kelionių agentūrai, tiek ir turistui.
Pagal teritoriją turizmas gali būti klasifikuojamas į priemiesčio, regioninį, šalies, tarptautinį. Šis kriterijus svarbus ne tik kelionių agentūroms, bet ir turizme strategijos planuotojams, analizuojantiems turistų srautų judėjimą apie didesnius miestus, regiono ribose, šalies teritorijoje. Priemiesčio turizmas turi savo tikslus - tai kelionės į gamtą su palapinėmis, į vasarnamius, poilsiavietes. Regioninis turizmas, kaip ir šalies turizmas, siejamas su regione esamomis kultūros, gamtos įžymybėmis ar kitokiomis atrakcijomis.
Klasifikavimas pagal renginių specializaciją siejamas su renginiais - konferencijomis, seminarais, šventėmis. Konferencijų turizmas - sąvoka, kuria operuojama, turint omenyje specialias patalpas. Būtiną įrangą, informacines tarnybas ir papildomą programą konferencijos dalyviams. Renginių ir konferencijų organizavimas leidžia sušvelninti turizmo sezoniškumo problemą daugelyje šalių.
Turizmo struktūros sudėtingumą lengviau suvokti išanalizavus turizmo kategorijas, formas, rūšis.
6.1. LAISVALAIKIO IR PRAMOGŲ TURIZMAS PASAULYJE IR LIETUVOJE
Turizmo paslaugų siūlytojai laikosi nuomonės, kad turistai turi tokias dideles galimybes pasirinkti ką veikti, jog tiesiog yra sudėtinga išsirinkti.
JAV Kelionių ir turizmo administracija (USTTA) vardija tokius turistams galimus laisvalaikio užsiėmimus ir pramogas:
- Vandens sportas.
- Deginimasis saulėje.
- Koncertai, muzika.
- Menų galerijos, muziejai.
- Susipažinimas su miesto vertybėmis.
- Komercinės, vadovaujamos ekskursijos.
- Naktiniai klubai, diskotekos.
- Atostogos rančose.
- Pirkiniai.
- Sporto renginių stebėjimas.
- Medžioklė, žvejyba.
- Lankymasis restoranuose.
- Pramogų, teminiai parkai.
- Istorinių vietų lankymas.
- Kazino, lošimų namų lankymas.
- Slidinėjimas.
- Golfas, tenisas.
- Kempingai, turistavimas.
- Keliavimas po kaimo vietoves.
- Lankymasis nacionaliniuose parkuose.
- 1 nakties ir ilgesnės trukmės kruizai.
- Amerikos indėnų bendruomenių lankymas.
Šis sąrašas gali būti papildytas festivaliais, šventėmis, lankymusi zoologijos soduose, cirko vaidinimais, miestų atrakcijomis ir kitokiomis pramogomis, būdingomis tik vietiniam regionui.
Laisvalaikio kelionės
Sudėtinga pateikti laisvalaikio turizmo apibrėžimą dėl didelės keliautojų motyvų įvairovės, pasireiškiančios laisvalaikio kelionių metu. Noras pailsėti gamtoje, noras būti sveikiems, noras praleisti laiką su šeima ar draugais, užsiimti hobi, noras aktyviai praleisti laiką skatina žmones keliauti po savo šalį ir į užsienio šalis. Laisvalaikio poreikius tenkinantis verslas jungia pačias įvairiausias verslo šakas, pradedant nuo valčių, dviračių ir kitų laisvalaikio leidimo priemonių gamintojų ir pardavėjų ir baigiant publikacijomis vietiniuose laikraščiuose apie laisvalaikio leidimo galimybes artimiausioje aplinkoje.
Valstybinės ar savivaldybių organizacijos - parkai, bendruomenės namai ir kiti - taip pat sudaro sąlygas laisvalaikio poreikiams realizuoti.
Laisvalaikio turizmą skatina įvairios nevyriausybinės organizacijos ir mėgėjiški klubai, organizuodami keliones savo nariams, turintiems tuos pačius interesus.
Atrakcijų verslas
Žodis „atrakcija" kilęs iš lotyniško attractio - patraukimas. Šiuolaikinė atrakcijos interpretacija reiškia patrauklų reginį, renginį ar veiklą.
Atrakcijų verslą sudaro kilnojami ir stacionarūs atrakcionų parkai, įvairūs renginiai. Kilnojami ir stacionarūs atrakcionų parkai dažniausiai būna privatūs. Tarptautinės Pramogų parkų ir atrakcijų asociacijos (IAAPA) duomenimis, pasaulyje šių parkų pelnas skaičiuojamas milijardais dolerių, o lankytojų skaičius - šimtais milijonų žmonių. Šiame versle įdarbinta šimtai tūkstančių žmonių.
Patys žymiausi atrakcionų versle - Disneilendas ir Disnėjaus pasaulis, kurie visame pasaulyje yra vertinami kaip labiausiai pavykusios įgyvendinti pramogų idėjos.
Atrakcijų verslui priklauso vandens parkai, teminiai parkai, pramogų parkai, mini kruizai vaizdingais maršrutais, restoranai, muzikos festivaliai, industrinės ekspozicijos, kurortų kompleksai, vandens šou, masiniai pramoginiai renginiai. Amerikiečiai atrakcijų parkams priskiria visus kultūrinius ir gamtinius objektus - muziejus, šlovės galerijas ir muziejus, nacionalinius ir regioninius parkus, kultūros centrus, sporto kompleksus, botanikos sodus, parodas ir t.t.
Teminiai parkai
Teminių parkų pradžia - 1955 metai, kai buvo atidarytas lankytojams Disneilendas Kalifornijoje. Šis įvykis pakeitė iki tol vyravusią pramogų parko, kaip pasivažinėjimo vežimaičiais, jodinėjimo ir festivalių vietos, sampratą. Nuo tada parkas tapo nuolatinio šou, parduotuvių, kavinių ir restoranų, nuotykių, istorinio pobūdžio atrakcijų, fantastikos įgyvendinimo ir fantazijų kūrimo vieta.
Disneilendo sėkmė paskatino „Disnėjaus pasaulio" - didžiausio pasaulyje teminio parko įkūrimą. Šiame teminiame parke įgyvendintos įvairios idėjos - 7500 akrų plote įkurta pelkėtų žemumų faunos ir floros saugoma teritorija, pateikiamas eksperimentinis ateities visuomenės prototipas, sukurta Malonumų sala, Šou vitrina, kurioje įvairių šalių atstovai demonstruoja savo šalies atrakcijas ir kultūros elementu
Vandens parkai
Vandens parkų, kaip pramogų komplekso statyba buvo populiari Europos šalyse XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje-8-ojo pradžioje. Vien Olandijoje buvo pastatyti 29 vandens parkai, o Vokietijoje priskaičiuojama daugiau kaip 60 vandens parkų kompleksų. [31]
Iš visų Vakarų Europos šalių vandens parkų verslas labiausiai išvystytas būtent šioje šalyje. Vokietijoje vandens parkai yra ypač populiarūs tarp vietinių gyventoj ir turistų, kurie sudaro net iki 80 proc. vandens parkų lankytojų. Statistika liudija, jog apie 40 proc. lankytojų apsilanko tame pačiame vandens parke daugiau nei 21 kartų per metus.
Vandens parko komplekso naudojimą ištisus metus garantuoja restoranai, diskotekos, įvairūs renginiai ir koncertai.
Praktiškai kiekvienas stambus miestas Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Prancūzijoje bei kitose šalyse turi savo vandens parką. Daugelyje Europos ir Amerikoj miestų vyksta naujų kompleksų statybos ir tradicinių sportinių baseinų rekonstrukcijos.
Artimiausios Lietuvos kaimynės - Latvija ir Lenkija - turi vandens parkus.
„Nemo" vandens parkas Jūrmaloje atidarytas 2000 metais.
Lenkijoje yra trys vandens parkai - Krokuvos vandens parkas, „Golebevski" viešbučio komplekso bei „Tropikanos" vandens parkai Mikolaikose ir Bialystoke.
Pagal vandens parkų išsidėstymą lauke ir po stogu šie kompleksai skirstomi į 3 tipus: atvirus, uždarus, pusiau uždarus.
Europoje ir pasaulyje yra įkurtos vandens parkų asociacijos, kurios palengvina vandens parkų problemų sprendimą. Europos vandens parkų asociacijos EWA atlieka lankytojų, potencialių rinkų ir parkų vystymo galimybių nuolatinius tyrimus.
Lošimų verslas
Lošimai yra svarbus turistų keliavimo motyvas, inspiravęs pelningos kompleksinėsturizmo verslo dalies atsiradimą. Nors lošimai seniai yra rekreacinio proceso dalis, tačiau vertinami kontroversiškai. Monte Karlas Europoje ir Las Vegasas Jungtinėse Amerikos Valstijose yra žymiausi pasaulyje lošimo centrai. Be Monako ir JAV, lošimų centrais garsėja Karibai, Londonas, Nica, Rio de Žaneiras, Makao.
Pramogų turizmo apibūdinimas
Pramogų turizmas dažniausiai yra susijęs su pramogų verslu. Šis yra suvokiamas kaip sąlyginai atskiras ekonominės sistemos padalinys, jungiantis materialius, finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Pramogų verslo institucijos turi savo specifines technologijas, valdymo sistemą, darbo organizavimą ir veiklos rezultatus.
Pramogų verslas išsivysčiusiose šalyse yra pelninga ir greit atsiperkanti kapitalo įdėjimo forma. Konkuruojančios pramogų verslo institucijos suteikia žmonėms plačias pramogų formų ir būdo pasirinkimo galimybes.
Pramogų ypatumai
Pramogos turi keletą jas nusakančių bruožų, kurie lemia pačių pramogų pobūdį, o kartu ir pramogų turizmo apibūdinimus:
• Dalyvių vaidmuo - pramogos stebėti (žiūrovai) ir pramogos dalyvauti.
• Įrengimai.
• Pramogos, organizuojamos iš anksto, ir spontaniškos pramogos.
• Grupinės ir individualios pramogos.
Pagrindiniai pramogavimo proceso apibūdinimai yra šie:
• Savanoriškai pasirenkamas pramogų pobūdis.
• Išankstinės individo pramogavimo nuostatos. 9 Dažna pramogų kaita.
• Pramogų derinimas (kombinavimas) su kitais užsiėmimais (poilsiavimas ir pramogavimas, sportas ir pramogavimas ir pan.).
• Pramogų periodiškumas (pritaikymas prie žmogaus individualaus gyvenimo ciklo, paros, savaitės ir metų ciklo).
Pramogos dažnai būna viena pagrindinių traukos jėgų atostogų metu. Naktiniai klubai, varjetė, madų šou ir kitokie pramoginiai renginiai bei koncertai skatina žmones nukeliauti tolimus atstumus. Visame pasaulyje garsūs Brazilijos karnavalai, Nicos kino festivaliai, Las Vegaso naktiniai varjetė.
Kiekvienas populiaresnis kurortas stengiasi turėti savo varjetė ar pramoginį renginį, ne tik tenkinantį poilsiaujančiųjų tame kurorte poreikius, bet ir sutraukiantį turistus iš visos šalies ar užsienio.
Lietuvoje atostogų pramogų centrais vasarą tampa pajūrio miestai - Klaipėda ir Jūros šventė, Nida ir „Marių burės", Palanga ir kurorto sezono atidarymo šventė, bei Basanavičiaus gatvės „brodvėjus".
Pirkinių kelionės
Viena iš pramoginio turizmo formų yra pirkinių kelionės. Nors dauguma žmonių vos ne kasdien eina į parduotuves pirkti maisto produktų ir suvokia tai kaip pareigą, o ne kaip malonumą, tačiau daliai žmonių nekasdieninių daiktų pirkimas yra pramoga. Ši tendencija atsirado nelabai seniai, kartu su jau minėta „vartojimo dėl vartojimo" filosofija. Pirkinių kelionės nėra nauja pramoginio turizmo forma, tačiau šis reiškinys plinta.
Pirkinių kelionėms atsirasti didelės įtakos turėjo didelių prekybos kompleksų atidarymas. Tokiuose kompleksuose daugiausia parduodama nekasdienio vartojimo prekių. Kompleksai yra kritikuojami. Kritikuojančių nuomone, tokie prekybiniai kompleksai tiesiog priverčia žmones pirkti tas prekes, be kurių jie galėtų apsieiti, bei išleisti pinigus, neskirtus toms prekėms. Tokiu būdu dar labiau skatinamas vis labiau įsigalintis materializmas. Aršesni sociologai prekybinius kompleksus (supermarketus) vadina „laisvalaikio getais", darančiais spaudimą ne tik pirkėjams, bet ir pigesnių produktų ir prekių pardavėjams, kurie patekę į tokio komplekso sudėtį praranda tęstinumo ir tikslo pojūčius. Pirkinių kelionių ir supermarketų gynėjai pasisako už pasirinkimo laisvę ir galimybę silpnesniems prekybininkams išgyventi, įsiliejus į supermarketo „organizmą".
PAŽINTINIS KULTŪRINIS TURIZMAS
Pažintinis kultūrinis turizmas yra nepakeičiama priemonė, kai žmonės nori pažinti kitų tautų gyvenimo ir mąstymo būdą. Neginčijama, kad turizmas yra svarbus skatinant kultūrinius ryšius ir tarptautinį bendradarbiavimą. Šalies viduje pažintinis kultūrinis turizmas, padeda geriau pažinti savo šalį švietimą, labiau suvokti istorijos, nacionalines vertybes. Tarptautinėje kelionių rinkoje kultūriniai ištekliai yra vienas svarbiausių faktorių, formuojančių šalies įvaizdį.
Lankomos šalies išskirtinumą formuoja ne vien viešbučių tinklas ar geri keliai, bet ir nacionaliniai gyvenimo ypatumai, sugebėjimas turistus priartinti ir supažindinti su jais. Svarbus vaidmuo tenka kultūriniams ištekliams. Vienas pagrindinių reikalavimų ruošiant kultūrinius išteklius turistiniams tikslams - vengti spekuliacijos, išlaikyti autentiškumą, pateikti kultūrines atrakcijas išmintingai ir kūrybingai. Šiuolaikiniame unifikuotame pasaulyje šalių skirtumai yra „ištirpę", todėl žmonės jaučia įvairovės poreikį. Sumanus architektūrinių ypatumų atskleidimas ir meniškas kultūrinių vertybių pristatymas kuria šalies originalumą bei nepakartojamą vertę.
Turizmui svarbiems kultūriniams ištekliams priklauso buitinės kultūros elementai (maistas, gėrimai, apranga), svetingumo tradicijos, architektūra, tradiciniai šalies gaminiai ir suvenyrai, nacionalinės ir vietinės šventės, meno kuriniai, meno, istorijos muziejai, parodos, teatrai ir visi kiti nacionalinio gyvenimo ypatumai.
Pažintinio kultūrinio turizmo turinys
Pažintinio kultūrinio turizmo rūšys
V. Smith (1977) analizuodama antropologines turizmo problemas suskirstė turizmą į rūšis pagal dominuojančią turistų motyvaciją. Pagal šį skirstymą trys turizmo rūšys apibūdina pažintinį kultūrinį turizmą šiuolaikine jo samprata.
Etnoturizmas - kelionės norint stebėti ir pažinti egzotinių kraštų tautų kultūrinę raišką ir gyvenimo būdą. Kai kurių atokiau gyvenančių Panamos ar Indijos tautelių gyvenimo būdo pažinimas priskiriamas etnoturizmui. Tipiška tokio turizmo veikla - lankymasis vietinių gyventojų namuose, šokių ir ceremonijų stebėjimas ir dalyvavimas religinėse ceremonijose.
Kultūrinis turizmas - kelionės norint stebėti arba dalyvauti „išnykstančiame gyvenime", kurį žmonės prisimena. Tai būtų lyg ir praeities ieškojimas, kai turistai pageidauja maitindamiesi sėdėti prie senovinio medinio stalo kaimo vietovėje, dalyvauti persirengėlių festivaliuose, liaudies šokių šventėse, mugėse ir kituose renginiuose, kuriuose demonstruojamas „senovinis" stilius.
Istorinis turizmas - muziejų ir katedrų lankymas. Ši turizmo rūšis siejama su Roma, Egiptu, Graikija, kuriose daug istorinių kultūrinių paminklų. Tai bažnyčių, muziejų, monumentų, kitų architektūros paminklų lankymas.
Tačiau išvardintosios turizmo rūšys neatskleidžia meno vaidmens kultūriniame pažintiniame turizme. Meno rūšių įvairovė leidžia skirstyti kultūrinį turizmą į naujus porūšius. Pažintinio kultūrinio turizmo rūšiai kai kurie autoriai priskiria ir konferencijų, kongresų bei seminarų turizmą.
SPORTINIS TURIZMAS
Sportinio turizmo ypatumų apibūdinimas
Pagal mastą sportinis turizmas gali būti tiek vidaus, tiek ir užsienio. Ši turizmo rūšis gali būti organizuota (keliaujama pagal turizmo įstaigos parengtą ir pasiūlytą programą) ir neorganizuota, kai keliaujama individualiai. Sportinis turizmas, panašiai kaip ir pramoginis, gali būti susijęs su turistų dalyvavimu sportinėje veikloje, kai keliaujama dalyvauti sporto varžybose, arba tiesiog sportuoti laisvalaikio, atostogų metu. Sportiniam turizmui būdingas ir stebėjimo (žiūrovinis) elementas, kai keliaujama ne sportuoti, bet stebėti varžybų, sporto renginių.
Pateikiamos naujomis vadinamos sportinio turizmo rūšys:
• Kalnų turizmas.
• Autoturizmas, mototurizmas.
• Dviračių turizmas.
• Speleo turizmas.
• Oreivių turizmas ir kiti.
Dar vienas požymis, skiriantis šiuolaikinį sporto turizmą nuo ankstesnių amžių - tai prieštaringi reiškiniai, vykstantys keliautojų ir turistų sportinių interesų formavimosi procese. Iš vienos pusės, vyksta sportinių interesų diversifikacija - didėja jų įvairovė, atsiranda naujos sporto šakos ir interesai. Iš kitos pusės, daugelis žmonių turi tuos pačius interesus -jie unifikuojasi. Specialistai pateikia keturis pagrindinius sporto įvykius, kurių trauka daugumai europiečių yra neginčijama, tai:
• Europos futbolo čempionatas ir pasaulio futbolo čempionatas.
• Olimpinės žaidynės.
• Vimbldono ir kiti „didžiojo kirčio" teniso turnyrai.
• Grand Prix automobilių lenktynės.
KAIMO TURIZMAS IR EKOTURIZMAS
Keliavimo į kaimą prielaidos
Kaimo turizmas yra urbanizacinis fenomenas - kol nebuvo miestų ir specifinių miestietiško gyvenimo būdo problemų, tol nebuvo šnekama apie poilsį kaime.
Kaimo turizmas tampa vis populiaresne turizmo šaka. Miesto gyvenimo ritmas, tempas ir aplinka vis labiau vargina žmones ir skatina juos ieškoti galimybių grįžti į gamtą. Keliaudami į kaimą turistai nori išvengti miesto streso ir susvetimėjimo bei kontrolės praradimo, kai darbas, visuomenė ir aplinka diktuoja savo taisykles, kurioms žmogus turi paklusti, jeigu nori „neiškristi iš žaidimo". Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimas yra tarsi užprogramuotas ir suorganizuotas, neatsižvelgiant į jo valią. Iš vienos pusės didmiestyje žmonės patiria psichologinį spaudimą dėl galimos modernaus gyvenimo rizikos (galimos avarijos, alergijos, ligos ir pan.), iš kitos pusės - tikrų nuotykių trūkumas, tikrų emocijų trūkumas (jų rodymas šiuolaikinėje visuomenėje netoleruojamas). Nenatūralus, nesveikas gyvenimo būdas, kai gyvenama daug plastiko turinčioje aplinkoje ir maitinamasi nešviežiu konvejeriniu būdu pagamintu ir skubiai suvartojamu maistu, aukštosios technologijos ir „uniformiškumas", vartotojiška kultūra ir tikrų šiltų santykių trūkumas, fragmentiškas šeimos gyvenimas - štai tokį niūrų šiuolaikinio didmiesčio gyventojo kasdienybės vaizdą pateikia tyrinėtojai. Žmonės sąmoningai ir nesąmoningai jaučia šias neigiamas šiuolaikinio gyvenimo puses ir stengiasi surasti erdvę, kurioje būtų galima išvengti spaudimo ir bent iš dalies atstatyti tai, kas prarasta. Tokia aplinka surandama kaime.
Kaimo aplinkos ypatybės, traukiančios žmones atkeliauti čia poilsio, yra šios:
- Daug atviros erdvės.
- Mažai gyventojų.
- Retai užstatyta teritorija.
- Gamtinė aplinka.
- Daug veiklos lauke.
- Daug individualios veiklos galimybių.
- Mažos įstaigos.
- Mažai turistų.
- Vietinis privatus verslas.
- Asmeniški santykiai su turistais.
- Mėgėjiška vadyba.
- Vietinė kultūrinė atmosfera.
- Daug senesnių pastatų.
- Gamtos apsaugojimo idėjos.
- Tikras, lėtai valgomas maistas.
Paprasti gyvenimo malonumai ir „negrobuoniška" aplinka, laisvos klajonės ir nuostaba bei „saugūs" nuotykiai - tai yra tos gėrybės, kurias gali pasiūlyti kaimas turistui.
Kaimo turizmas - tai tikslinga žmonių kelionė į kaimo vietoves ir laikinas gyvenimas sodybose.
Kaimo turizmo struktūra
Kaimo turizmas yra susijęs su daugeliu kitų turizmo rūšių, kurios persipina ir papildo vienos kitas (6.3 pav.). Tai ir pramoginis turizmas, kai keliaujama norint pasilinksminti, pašvęsti. Dar visai neseniai Lietuvoje šitokio pobūdžio kelionės į kaimą buvo dominuojančios. Tai kultūrinis pažintinis kaimo turizmas, kai keliaujama norint pažinti gimtąjį kraštą, kai lankomi kaimo teritorijose esantys kultūriniai objektai - sodybos, bažnyčios, muziejai, gamtos paminklai ir pan.
6.3 pav. Kaimo turizmo struktūra.
(ArmaitienėA., GrecevičiusP., Urbis A., Vainienei. Kaimo turizmas. V., 1999. P. 36.)
Glaudžiai su kaimo turizmu yra susijęs gamtinis ir gamtinis pažintinis turizmas nes svarbiausias kaimo turizmo elementas yra gamtinė aplinka. Dažnai kaimo turizmo ir gamtinio turizmo rūšis galime atskirti tik iš dalies. Kokiai turizmo rūšiai turėtume priskirti turistus, kurie apsigyvenę kaimo turizmo sodyboje stebi netoliese paukščius?
Kai kuriais aspektais su kaimo turizmu yra susiję religinis, etninis bei profesiniturizmas.
Turistų veiklos kaime sąrašas yra labai platus ir įvairus:
• Iškylavimas, keliavimas po apylinkes žirgais, pėsčiomis, dviračiais, slidėmis valtimis.
• Žvejyba, medžioklė, uogavimas, grybavimas, vaistažolių rinkimas.
• Gamtos stebėjimas.
• Žaidimai, sportinė veikla.
• Darbas soduose, daržuose, miške.
• Kultūrinė veikla.
• Sveikatos stiprinimas.
• Pramogavimas, dalyvavimas šventėse.
Agroturizmas
Agroturizmas (gr. agros - „laukas") - išskiriamas kaip vienintelė specifinė kaimo turizmo rūšis, sukaupusi daugiausia kaimo turizmo ypatybių. Agroturizme turistas atvyksta į kaimą užsiimti žemės ūkio užsiėmimais savo malonumui. Ši turizmo rūšis Vakarų Europos šalyse vis labiau populiarėja.
Agroturizmas gali būti apibrėžiamas kaip kaimo turizmo rūšis, kai turistai atvyksta į kaimo sodybą, siekdami susipažinti su tradicine ar šiuolaikine žemdirbyste arba atskirais jos elementais ir dalyvauti žemės ūkio gamybos procese.
Agroturizmas turi savo ypatumus įvairiose Europos šalyse.
Norint teikti agroturizmo paslaugas reikalaujama, kad kaimo turizmo savininkai turėtų didelius žemės plotus ir būtinai užsiimtų tradicine žemdirbyste - javų auginimu, daržovių ar vaiskrūmių sodinimu, priežiūra ir derliaus nuėmimu. Įdomios ir priimtinos yra ir netradicinės Lietuvai žemdirbystės formos - šampinjonų auginimas, sliekų auginimas ir pan.
Olandijoje agroturizmu užsiimama mažesniuose nei 5 arai žemės ploteliuose. Iš miesto atvažiavę turistai padeda rankomis apdirbti šią žemę, auginti gėles, daržoves
Didele veiklos įvairove agroturizmas traukia vaikus. Augalų auginimas, naminių paukščių ir gyvulių priežiūra, kiti tradiciniai kaimo ūkio užsiėmimai suteikia vaikams ir žinių, ir džiaugsmo.
Agroturizmui priskiriami ir tokie ūkiai, kurie neteikia apgyvendinimo ar maitinimo paslaugų, bet suteikia galimybę vienos dienos turistams susipažinti su ūkyje vykdoma žemės ūkio veikla (įvairiomis augalininkystės šakomis, gyvulių auginimu ir priežiūra, žemės ūkio produkcijos perdirbimu, netradiciniais verslais ir 1.1.). Paskutiniu metu vis labiau populiarėja ekologinės žemdirbystės ūkiai.
GYDOMASIS TURIZMAS
Gydomojo turizmo užuomazgos randamos jau Senovės Egipte, Graikijoje. Hipokratas įvairias ligas gydė vandeniu. Romoje buvo įrengtos terminės vonios, kur kartu su vandens procedūromis buvo daromos karšto smėlio, purvo procedūros, masažas. Į šias gydyklas atvykdavo ne tik Romos gyventojai. Todėl tinka vadinti žmones, atvykusius iš kitur gauti įvairų procedūrų - turistais, o pačią veiklą- gydomuoju turizmu.
Lietuvoje gydomojo turizmo sąvoka nėra apibrėžta nei galiojančiame turizmo įstatyme (priimtas 1998 03 19), nei naujai rengiamame turizmo įstatymo projekte. Vis dėlto ši turizmo sritis egzistuoja jau seniai. Gydomojo turizmo sąvoka sietina su sąvoka „sveikatos palaikymo turizmas“, nes gydomojo turizmo esmė yra ne tas pats gydymo procesas, bet reabilitacija, t. y. sveikatos atstatymas. Turistai, vykstantys poilsio, dažnai taip pat profilaktikos tikslais atlieka sveikatos atstatymo procedūras - masažus, fizioterapijos procedūras ir pan. Todėl gydomąjį turizmą apibrėžiame taip:
Gydomasis turizmas - tai tikslinga žmonių veikla, susijusi su laikinu buvimu už nuolatinės gyvenamosios vietos, kurio tikslas gauti vieną ar kelias specialias gydymo, reabilitacijos, fizinės kultūros ar/ir specialaus maitinimo paslaugas.
Gydomojo turizmo sudėtingumą, paslaugų įvairovę vaizdžiai parodo gydomojo turizmo struktūra, pavaizduota paveikslėlyje.
Gydomojo turizmo paslaugą reikia skirti nuo asmens išvykimo į kitą miestą gydytis ligoninėje. Nors turizmo plačioji sąvoka sako, kad turizmas - tai žmonių veikla, susijusi su buvimu už savo gyvenamosios vietos (Turizmo Įstatymas, 1998) tačiau įvairių šalių turizmo specialistai gydomojo turizmo atskira turizmo šaka ne-išskiria. Gydomasis turizmas yra priskiriamas prie papildomų paslaugų. Todėl gydomasis turizmas daugiau sietinas su poilsiu ir jo metu sveikatos gerinimu, naudojant įvairias procedūras, vartojant dietinį maistą ir pan.
Gydomojo turizmo paslauga yra teikiama rekreacinėse vietovėse, kuriose yra gydomųjų gamtinių išteklių. Lietuvoje tokios vietovės yra Druskininkai, Birštonas, Palanga, kitos pajūrio vietovės. Gydomųjų gamtinių išteklių yra Likėnuose, kur gausu gydomojo purvo, mineralinio vandens.
Kurorto sąvoka. Klasifikavimas
Gydomasis turizmas yra neatsiejamas nuo kurorto. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas (1993) sąvoką kurortas apibūdina taip: „Vietovė, turinti gamtinių gydomųjų priemonių ir veikiančių gydyklų" (vok. kur - gydymas, ort - vieta).
Užsienio literatūroje skiriami kurortai (angį. resorts) ir gydomieji kurortai (angį.health resorts). Šios sąvokos dažnai tapatinamos. Gydomaisiais kurortais įprasta laikyti tokius, kur žmonės atvyksta sveikatos reabilitacijai.
Šiuolaikiniuose kurortuose, taip pat ir gydomuosiuose plačiai išplėtotas pramogų verslas. Gydomieji kurortai pranašesni tuo, kad ištisus metus veikiančiuose sanatorijose sukuriamos pastovios darbo vietos. Tuo tarpu kurortuose praktikuojamas sezoninis darbas.
Pasaulinėje praktikoje kurortai skirstomi:
• vasaros;
• žiemos;
• pajūrio;
• sanatoriniai.
Sanatoriniuose kurortuose turistai yra apgyvendinami sanatorijose.
Sanatorija yra apgyvendinimo paslaugoms teikti skirtas (pritaikytas) statinys, kuriame taip pat teikiamos specialios gydymo, reabilitacijos, fizinės kultūros, specialaus maitinimo ir kitos paslaugos, tam naudojant rekreacinius išteklius.
Pagal pagrindinę gydymo būdą kurortai skirstomi į klimato (pajūrio, kalnų, dykumų, miškų ir lygumų), balneologinius (su mineralinio vandens versmėmis) ir purvo. Kiekvienas iš jų turi skirtingus gydymo būdus. Tačiau dažniausiai kurortuose taikomi keli būdai, todėl turistai gali gydyti keletą susirgimų.
Klimato kurortuose gydomąjį poveikį turi klimato ypatumai.
Pajūrio kurortams būdingi nedideli paros temperatūros svyravimai, tyras ir gaivus oras, kurio sudėtyje yra ozono ir jūros druskų mikro dalelių. Svarbi šių kurortų gydomoji priemonė yra maudymasis jūroje. Pajūrio kurortuose gydomos nervų sistemos funkcinės, kvėpavimo organų, skydliaukės ligos, širdies ir kraujagyslių sutrikimai.
Kalnų kurortuose tyras ir jonizuotas oras, mažesnis atmosferos slėgis, didesnis ultravioletinis spinduliavimas. Juose daugiausia gydoma plaučių tuberkuliozė ir kvėpavimo funkcijų sutrikimai. Kalnų kurortuose pradėtas įvairių ligų gydymas (ypač odos ir kvėpavimo organų ligų) gydymas urvuose, kuriuose yra gausios druskų sanklodos. Kvėpavimas natrio, kalio chloridų prisotintu oru turi didelį poveikį sveikatos gerinimui.
Dykumų kurortuose tvyro sausas ir karštas oras, kuris tinka sergantiems inkstų ligomis.
Miškų ir lygumų kurortuose tyras oras padeda gydyti kvėpavimo organų ligas.
Balneologinių kurortų pagrindinė gydymo priemonė yra įvairių mineralą medžiagų bei mikroelementų prisotintas vanduo. Šiuose kurortuose daug mineralinio vandens versmių. Mineralinis vanduo yra geriamas ir naudojamas gydomosioms vonioms. Balneologiniuose kurortuose yra gydomos virškinimo organų, širdies ir kraujagyslių ligos, medžiagų apytakos sutrikimai.
Purvo kurortuose naudojama gydomąjį poveikį turintis, aktyvių medžiagų p sotintas purvas. Juose gydomi judėjimo ir atramos organų sutrikimai, nervų sistemos ir ginekologinės ligos.
Lietuvoje kurortinis gydymas, o tuo pačiu ir gydomasis turizmas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau XVI a. Jau 1587 prie Biržų (dabar Likėnai) veikė mineralinių vandenų gydykla. Druskininkai pirmą kartą paminėti 1636 m., tačiau kurortas įkurtas 1838 metais. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurorte lankėsi 18600 poilsiautojų. Druskininkai - ištisus metus veikiantis balneologinis, purvo ir klimato terapijos kurortas. Vaizdingos apylinkės, švelnus kurorto klimatas sudaro palanki sąlygas ne tik gydymui, bet ir poilsiui.
Birštonas - balneologinis ir purvo terapijos kurortas. Pirmieji ligoniai pradėti gydyti 1846 m. XIX a. pabaigoje jau veikė 60 gydomųjų vonių. Šiuo metu kurorte kasmet gydosi 15 000 žmonių.
Palanga kaip vasarvietė savo klimatu ir jūros maudynėmis pradėjo garsėti XIX pradžioje. Buvo pastatytos pirmosios svečių poilsiui skirtos poilsinės, netoli Birutės kalno įkurtas parkas, pastatyti grafo Tiškevičiaus rūmai.
Šiandien Palanga plačiai žinoma ne tik kaip klimatinis, balneologinis ir purvo terapijos, bet ir kaip poilsio ir pramogų kurortas.
Gydomasis turizmas glaudžiai susijęs su poilsiu. Atvykstantys į kurortą turistai be sveikatos gerinimo procedūrų, pageidauja naudotis ir kitomis turizmo paslaugomis. Kurortuose turi būti plėtojama visa turizmo infrastruktūra. Vidinis (vietinis atvykstamasis) gydomasis turizmas plėtosis tik tada, kai kurortuose bus subalansuotos visos turizmo paslaugos - apgyvendinimas, maitinimas, gydymo procedūros, informacija, laisvalaikio ir pramogų organizavimas. Išvykstamasis gydomas turizmas valstybei nėra naudingas, nes jos piliečių uždirbti pinigai yra išvežami paliekami kitoje valstybėje. Todėl valstybei turi būti aktualu gydomąjį turizmą plėtoti savo šalyje. Lietuvoje rekreaciniai ir gamtiniai gydomieji ištekliai tam yra labai palankūs.
